Pastaruoju metu iškyla vis daugiau diskusijų apie universitetinio išsilavinimo teikiamą naudą Lietuvoje. Dėl žinių, gautų užsienio lavinimo įstaigose lyg ir nekyla abejonių, tačiau ko vertas lietuviškasis aukštasis mokslas? Iškilmingos kremacijos Šv. Jono bažnyčioje?
Pats esu dirbantis studentas. Pasipiktinimas universiteto teikiama “nauda” didėja su kiekviena praleista diena darbe – praktiškai nieko nesu panaudojęs. retas kuris dėstytojas praktiškai yra taikęs savo paistaliones (bent toks susidaro įspūdis, ir ne pirmas). Kyla klausimas: ar žmogus, neturintis “aukštojo” (leidžiu sau tai rašyti kabutėse) išsilavinimo, gali siekti verslo auštumų, ar nepakils aukščiau maksimos pardavėjo (supraskite teisingai – nesmerkiu šios pozicijos)? Jei lietuviškasis aukštasis mokslas tėra tik popierius stalčiuje, tai ko po galais nori darbdavys? Jauno, žalio studento, kurį bet kuriuo atveju teks lipdyti kaip molį tam, kad atitiktų darbdavio poreikius bei dažniausiai negalinčio dirbti visą darbo dieną, ar pilnai darbui atsidavusio jaunimo, kuris lygiai taip pat gali būti lipdomas? Problemą įžvelgiu masių efekte – visi stoja ir aš privalau. Neduok Die neįstosiu (dirbsiu statybose ir uždirbsiu daugiau už ofiso žiurkes – banalu, bet tiesa), pasmerks visa tauta. Verslas, manau, turėtų ne tik retkarčiais sugėdinti universitetus anauncuodami “profesionalų” stoką, bet ir pats mažiau gilintis į žmogaus mokslinius pasiekimus po mokyklos – juk vieša paslaptis yra ta, kad tik keletas specialybių (ne universitetų ar fakultetų!) yra vertos mokslinių liaupsių.
Gal atėjo laikas nustoti švaistyti savo laiką universitetui ir studijuoti gyvewenimą, o ne milijonus teorijų? 
